Uploader: Lucas
Country: Spain
Uploaded: Jun 15, 2018
Price: Free

Please, verify you are not robot to load rest of pages

alchemikas knyga - pdf download

Paulo Coelho
O Alquimista / ALCHEMIKAS
Editora Rocco Ltda, Rio de Janeiro, Brasil
Vertė Rūta Knizikevičiūtė
Skiriu A.J.,
Žinančiam Didžiojo
Kūrinio paslaptis ir mokančiam
Jomis pasinaudoti
Jiems keliaujant toliau,
Jėzus užsuko į
vieną kaimą. Ten viena moteris,
vardu Morta,
pakvietė jį paviešėti.
Ji turėjo seserį, vardu Mariją.
Ši, atsisėdusi prie Viešpaties
kojų, klausėsi jo žodžių.
Morta buvo susirūpinusi visokiu
patarnavimu. Ji stabtelėjo ir
pasiskundė: "Viešpatie, tau
nerūpi, kad sesuo palieka mane
vieną patarnauti? Sakyk,
kad ji man padėtų".
Tačiau Viešpats atsakė:
"Morta, Morta, tu rūpiniesi ir
sielojiesi daugeliu dalykų, o
reikia tik vieno.
Marija išsirinko geriausią dalį,
kuri nebus iš jos atimta".
LK, 10, 38-42
Prologas
Alchemikas paima į rankas knygą, kurią jam atnešė kažkas
iš karavano. Leidinėlis be viršelio, tačiau jis netrunka
nustatyti autorių: Oscar Wilde. Vartydamas lapus, užkliūva
už Narcizo istorijos.
Alchemikas žino legendą apie Narcizą - gražuolį, kuris
kiekvieną dieną ateidavo prie ežero gėrėtis savo atspindžiu
vandenyje. Visiškai apkerėtas savojo grožio, sykį jis
įkrito vandenin ir paskendo. Toje vietoje išaugo gėlė, kuri
buvo pavadinta narcizu.
Tačiau Oskaras Vaildas užbaigė istoriją kitaip. Jo
pasakojime, mirus Narcizui, prie šio gėlo vandens ežero
atėjo girių laumės oreadės ir nustebo pamačiusios, kad jis
tapęs karčių ašarų urna.
- Ko gi tu verki? - paklausė oreadės.
- Aš verkiu Narcizo, - atsakė ežeras.
- Tai mūsų nestebina, - pasakė laumės. - Nors ir mes jį
nuolat sekiojome miške, tik tu vienas galėjai iš arti
gėrėtis jo grožiu.
- Vadinasi, Narcizas buvo gražus? - paklausė ežeras.
- Kas gi geriau nei tu galėjo tai žinoti? - nustebo
oreadės. - Juk jis prie tavo krantų rymojo ištisas dienas!
Ežeras valandėlę patylėjo. Paskui atsiduso:
- Aš verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebėjęs,
kad jis gražus. Aš jo verkiau, nes kiekvieną sykį, kai jis
pasilenkdavo ties manim, jo akyse aš galėjau matyti savo
grožio atspindį.
- Kokia graži istorija, - ištaria Alchemikas.
Pirmoji dalis
Jo vardas Santjagas. Jau temsta, kai jis su savo banda
prieina seną, apleistą bažnyčią. Jos stogas įgriuvęs, o
toje vietoje, kur kadaise būta zakristijos, auga didžiulis
jovaras.
Vaikinas nusprendžia čia praleisti naktį. Suvaro avis į
griuvėsius ir, kad šios per naktį neišsilakstytų, iš kelių
lentų padaro užtvarą. Apylinkėse nėra vilkų, bet jei
gyvulys pabėgtų, jis sugaištų visą rytojaus dieną jo
beieškodamas.
Jis pasikloja apsiaustą ir atsigula, vietoj pagalvės
pasidėjęs neseniai perskaitytą knygą. Prieš užmigdamas
pagalvoja, kad dabar reikėtų skaityti storesnes knygas:
ilgiau užtektų, o naktį jos būtų patogesnės pagalvės.
Dar neprašvitus jis nubunda. Pasižiūri aukštyn ir pro
įgriuvusį stogą mato blyksinčias žvaigždes.
"Reikėjo kiek ilgiau pamiegoti", - pamano. Jis vėl
susapnavo tą patį praėjusios savaitės sapną, bet, kaip ir
tąsyk, nubudo nebaigęs sapnuoti.
Vaikinas atsikelia ir išgeria gurkšnį vyno. Tuomet
stveria botagą ir pradeda žadinti dar tebemiegančias avis.
Jau seniau jis pastebėjo, kad dauguma gyvulių pakirsta iš
miego, vos tik išsiblaivo jo paties sąmonė. Tartum kokia
paslaptinga energija jungtų jį su šiomis avimis, per dvejus
metus, ieškant vandens ir maisto drauge su juo apėjusiomis
visą šalį.
Jos
taip
priprato
prie
manęs,
kad
žino
mano
dienotvarkę, - sako tyliai. Paskui, akimirką pamąstęs, sau
taria, kad visiškai galimas ir atvirkščias dalykas - kad
tai jis pripratęs prie gyvulių dienotvarkės.
Vis dėlto dalis avių neskuba atsibusti. Jis žadina jas
iš eilės, kiekvieną pabaksnodamas lazda, pavadindamas
vardu. Vaikinas tiki, kad avys gali suprasti, ką jis sako.
Taigi kartais jis joms skaito labiausiai patikusių knygų
ištraukas, kalba apie savo vienatvę ar džiaugsmą, kad yra
piemuo,